Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatymas bendradarbiaujant su Teatro Real de Madrid, Teatro Pérez Galdós de Las Palmas de Gran Canaria ir Asociación Bilbaína de Amigos de la Opera (A.B.A.O.)

Figaro vedybos buvo operos žanro revoliucija, ir ne vien dėl siužeto vingių. Pirmą kartą istorijoje muzika kalbėjo tikrų gyvenimiškų pesonažų lūpomis, atskleidė jų dvasines būsenas, jų psichologiją. Pasak Wagnerio, Figaro vedybos – išlaisvinta opera buffa, pavirtusi muzikine komedija. Commedia per musica, beje, taip ir pavadintas da Pontės libretas. Nė viena opera, sukurta iki Figaro vedybų, neprilygsta pastarajai savo muzikine kalba – čia regime ištobulintus ansamblius, naujoviškas, žavingas melodijas, naujomis spalvomis pražydusį turtingą orkestrą. opera nuginkluoja savo tobula vienove tarp teksto ir muzikos, o gracingumas ir išdidumas yra apgaubti kone nežemiškos auros.O juk šį savo kūrinį Mocartas parašė vos per mėnesį, II veiksmo finalas pareikalavo vos dviejų dienų!

Vienuolika operos veikėjų sudaro unikalią charakterių galeriją; išlaikydami skirtingas socialines pozicijas, jie yra ir labai skirtingi žmonės. Anot N. Hytnerio: „Grafo Almavivos dvaras operoje yra tarsi mikrokosmosas, tikslus visos to meto visuomenės pjūvis.“ Esminė operos Figaro vedybos ašis yra visagalė meilė, besiskleidžianti pačiais įvairiausiais atspalviais: tai Grafo geismas ir seksualinių nuotykių troškimas, Kerubino įsimylėjimas į pačia Meilę, nostalgiškos Grafienės pastangos susigrąžinti išblėsusius jausmus, Figarą apsėdęs aštrus pavydas, nekantrus Siuzanos laukimas… Meilė apima visus siužeto posūkius, visus tamsiausius Grafo Almavivos dvaro kampelius.

Rašydamas šią operą Mozartas galėjo gilintis į savo realistinę, tačiau atlaidžią filosofiją apie vyrų ir moterų santykius, jų meilę, pavydą, ambicijas, įsiūčius, troškimus, silpnybes. Tai maištinga komedija apie socialinę ir seksualinę įtampą, kuri džiaugsmingai dingsta finale. Taip, šis kūrinys – apie seksą ir politiką 18 a. Europoje.

Muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus
Dirigentas Alvydas Šulčys
Režisierius Emilio Sagi (Ispanija)
Scenografijos dailininkas Daniel Bianco (Ispanija)
Kostiumų dailininkė Renata Schussheim (Argentina)
Šviesų dailininkas Eduardo Bravo (Ispanija, AAI)
Choreografė Nuria Castejón (Ispanija)
Choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas

Premjera: 2010 m. vasario 5 d. Spektaklio trukmė 3.30 val.