Vieną gražų, vėjuotą bet saulėtą liepos sekmadienį, pačiame atostogų įkarštyje nutariau visiškai pabėgt nuo kasdienybės, buities, gal net pats nuo savęs… Nieko baisaus, tai tik normali atostogų nuotaika. Lyg atrodytų planai ir idėjos kaip tas vanduo kapsi, kapsi, kol pasiekia „kritinę ribą”…

Taigi, sėdau į automobilį ir po keleto valandų atsidūriau Dainuojančių akmenų slėnyje, visai netoli jūros… Šiek tiek įspūdžių čia.